Kam reikalingos taisyklės?

Pamenu, kažkada seniai stovėjau ir laukiau savo užsakytų picų. Į kavinę įžengė mama su penkiais vaikučiais, taip taip, PENKIAIS nedideliais vaikučiais. Vyriausiam, manau, buvo kokie aštuoneri.

Motina klausė vaikų, ką jie nori valgyti, ir užsakinėjo, o vaikai matėsi labai jaudinasi, džiaugiasi ir aplink jautėsi toks džiugus šurmulys. Pora jų ėmė vaikytis vienas kitą, kai mama staiga atsisuko ir ramiai, bet tvirtai pasakė vyriausiajam: „Ar galėtum nusivesti brolius ir seseris, surask mums laisvą stalą ir ramiai pasėdėkite, kol aš ateisiu?“ Mano nuostabai, jie taip ir padarė. Vyresnysis brolis pasikvietė kitus vaikus ir neprarasdamas šypsenos bei entuziazmo nužygiavo prie netoliese esančio stalo, prie kurio visi atsisėdo.

Net nepajutau, kaip garsiai pasakiau: “OHO! Jūsų vaikai nuostabūs“. Mama suprato, ką turėjau omenyje – nusišypsojo ir padėkojo, kad taip pasakiau. Ji sutiko, kad jie tikrai puikūs vaikai, ir tada pridūrė: „Mes su vyru į juos tikrai įdėjome daug darbo“.

Tuo metu šis pasakytas sakinys tiesiog buvo sakinys. Tačiau dabar prisiminusi šį atvejį tiksliai žinau, kas slypi už tokio teiginio: šie stebėtinai gerai besielgiantys vaikai iki tol turėjo tūkstančius situacijų, kai jų elgesys nebuvo tinkamas, ir ji ar jos partneris turėjo atlikti nelengvą griežto tėčio ar mamos vaidmenį.

Taigi, šiandien noriu pakalbėti apie pasekmes: kaip jos padeda mums užauginti geresnius vaikus ir įgalina mus būti geresniais tėvais.

Dažniausia problema su mažais vaikais, kuriuos dažnas pavadintų „nekontroliuojamais“, yra ta, kad jie ko gero niekada nėra susidūrę su jokiomis netinkamo elgesio pasekmėmis. Jų geras elgesys yra apdovanojamas, tačiau blogas elgesys dažniausiai abiejų tėvų palydimas abejingai arba su pykčiu. (Trumpa pastaba tiems iš Jūsų, kurie galvoja, kad tėvų pyktis yra tam tikra pasekmė – taip NĖRA. Pyktis yra dėmesys. Ir jei Jūsų mažylis ieško dėmesio, jam bus nesvarbu kokia forma jo gauti, net jei tai bus neigiamas dėmesys.)

Dauguma iš mūsų greičiausiai sutiks, kad mūsų vaikai turėtų laisvai reikšti savo emocijas ir jas suprasti savaip. Negalima slopinti pykčio, liūdesio, nusivylimo ir kitų neigiamų emocijų. Vaikai turėtų suprasti tuos jausmus ir išmokti su jais susidoroti. Bet tai nereiškia, kad jiems galima leisti mėtyti savo žaislus ar mušti brolius ir seseris. Mūsų, kaip tėvų, darbas yra išmokyti vaikus apie realias pasekmes, kurias gali sukelti jų veiksmai.

Kam reikalingos taisyklės?

Tiesa tokia, kad mažyliai nenori visiškos autonomijos. Kiekvienas vaikas, kurį kada nors pažinojau ir su kuriuo dirbau aš ar mano kolegos, buvo laimingesnis, kai gyveno pasaulyje su taisyklėmis ir ribomis. Leisti mažyliui elgtis taip, kaip jam patinka, gal ir skamba fantastiškai, tačiau mažam vaikučiui tokios laisvės tikrai yra per daug. Pajutę, jog yra nekontroliuojami, jie nebejaučia jokių krypčių ir nebeturi lūkesčių, galiausiai jaučiasi priblokšti ir nevaldomi.

Todėl turi būti tam tikros taisyklės, o kai šios taisyklės pažeidžiamos, turi būti atitinkamos pasekmės. Jei nebus pasekmių, tuomet tai nebus taisyklės, tai bus tik pasiūlymai.

Kaip padaryti, kad pasekmės būtų efektingos? Kaip ir viskas auklėjant: turi būti aišku ir nuoseklu.

Nors pasaulyje yra daugybė būdų ir strategijų kaip auklėti vaiką, tačiau kad ir kokias pasekmes taikytumėte savo vaiko netinkamam elgesiui, reikia atsižvelgti į keletą dalykų:

1. Duokite įspėjimą.

Net jei Jūsų mažylis žino, kad tai, ką jis daro, yra neleistina, duokite vieną įspėjimą prieš įgyvendindami pasekmes. Akivaizdu, kad bus išimčių, tačiau dažniausiai geriau yra įsitikinti, kad jis žino, jog sulauks pasekmių, jei jis tai darys ir toliau.

2. Paskirkite vietą.

Turėkite vietą, kur Jūsų vaikas galėtų eiti atlikti „bausmę“. Tai turėtų būti vieta, kur nesimatytų kitų namų gyventojų, taip pat ten, kur būtų saugu ir negrėstų joks pavojus. Mes norime, kad „bausmė“ nepatiktų, tad jei ten bus nuobodu, tai bus tinkama vieta.

3. Paskirkite laiką.

Dažnai tėvai nuogąstauja: „Aš paskirsiu pasekmės laiką, bet jis tikrai tiek nesėdės ant pasekmių kėdutės.“ Kiekvieną kartą, kai vaikas pasišalina iš savo vietos, nesulaukęs, kol baigsis pasekmės laikas, laikmatis nustatomas iš naujo. Žinoma, vaikas kelis pirmus kartus bandys palikti pasekmių kėdutę, išeiti iš kambario, bet galiausiai supras, kad taip elgdamasis tik prailginą laiką, kurį turės praleisti numatytoje vietoje.

4. Nuobodu.

Suprantu, kad kai kuriems tėveliams gali pasirodyti paprasčiau laikyti savo mažylį ant kelių, glostyti, niūniuoti ar pan., kol praeis nustatytas pasekmės laikas, tačiau turite prisiminti, kad pasekmėmis Jūsų mažylis turi būti nepatenkintas, tai neturi būti smagu ar tokiu būdu gaunamas mamos ar tėčio dėmesys. Juk nenorime skatinti nepageidaujamo elgesio, kaip pasekmę suteikdami glostymus, bučinius, duodami sausainį ar pan. Tai turėtų būti šiek tiek nemalonu, kad ateityje vaikas nenorėtų pakartoti savo netinkamo elgesio. Todėl įsitikinkite, kad laikas, reikalingas išpirkti netinkamam elgesiui, būtų praleistas paskirtoje vietoje be jokio dėmesio ir pramogų.

5. Pagrindas yra nuoseklumas.

Tai gali skambėti kaip klišė, bet man vistiek patinka posakis: „Taisyklė yra tik taisyklė… jei tai yra taisyklė“. Jei paaiškinsite taisykles savo mažyliui, bet taikysite tik retkarčiais arba taikydami darysite nuolaidas, pakeitimus, tai nebus taisyklės. Vaikui taps painu, nes nesupras, kokioje situacijoje ši taisyklė galioja ir gali pasijusti tikrai nusivylęs, jei galų gale sulauks pasekmės už tai, kas prieš dieną akivaizdžiai nebuvo nusižengimas. Todėl nustatykite aiškias taisykles ir vykdykite jas 100%.

6. Geriau mažiau.

Labai svarbu, kad taisyklių neprikurtumėte per daug, nes vaikai jų neprisimins, o ir Jūs patys pradėsite painiotis. Nebebus nuoseklumo, aiškumo ir nepasieksite norimo rezultato.

Ta mama, apie kurią pasakojau pradžioje, net neabejoju – turėjo tūkstančius situacijų, kai jautėsi nesaugi, kvestionavo savo sprendimą ar nenorėjo nieko kito, kaip tik viską atleisti, kai jos vaikai pradėdavo verkti paskyrus bausmę. Bet jei ji būtų nepaisiusi savo taisyklių ir nuolaidžiavusi, ji neturėtų tokio susikalbėjimo su savo vaikais, kuomet užtenka pasakyti: „štai ko man dabar iš jūsų reikia “. Ir tokio prašymo jie klauso be jokių verkšlenimų, isterijų ar atsikalbinėjimų.

Aš tikrai suprantu, kad nė vienas iš mūsų nenori būti blogas. Mes visi norime būti mylinčiais tėvais ir užmegzti šiltus santykius su savo vaikais, o ne vaidinti kalėjimo prižiūrėtojus. Bet mes turime būti suaugę ir prisiimti atsakomybę už taisyklių nustatymą ir jų vykdymą tam, kad galiausiai būtų pasiekta harmonija santykiuose su savo vaikais.