Miego mokymai. Ar tai saugu?

Klausimų kiekis, kurį užduosite kaip naujagimio tėvai, švelniai tariant, bus astronominis.

Senas posakis apie tai, jog kūdikiai neatkeliauja su instrukcijomis, pagrįstai įsitvirtino tarp tėvų. Net ir praleidus devynis mėnesius betyrinėjant ir ieškant atsakymų, ko tikėtis susilaukus kūdikio, palikus ligoninę su savo lėliuku, apima jausmas, kad dar nesate pasiruošę.

Kiekvienas kūdikis yra skirtingas, tad joks vadovėlis, jokios instrukcijos, draugų ar šeimos narių mokymai Jūsų neparuoš vaiko sutikimui. Ir, kadangi tai yra didžiausia atsakomybė, kurią gali prisiimti suaugęs žmogus – užauginti kitą žmogų – mes jaučiame didžiulį įsipareigojimą tai padaryti tinkamai.

Kaip gaila bebūtų, negauname jokios išankstinės praktikos ar generalinių repeticijų. Mūsų pirmasis pasirodymas yra kartu ir vienintelis, ir to suvokimas tik sustiprina norą spręsti visas, dar ir neatsiradusias, problemas, kad viskas vyktų kuo sklandžiau.

Kadangi kūdikiai iš esmės atlieka tik keturis dalykus: valgo, tuštinasi, verkia ir miega, mes, natūraliai, daugiausia dėmesio ir skiriame šiems dalykams.

Kuo, kaip, kada maitinti kūdikį yra labiausiai diskutuojama tema, tuo pačiu pradedame domėtis ir džiaugtis kūdikio „kakučiais“, nors iki tol neįsivaizdavome, kad teks tą daryti.

Taigi, lieka miegas ir verkimas, ir kaip miego konsultantė aš jus patikinu – abiem dalykais aš domėjausi daug. Nes dažniausias tėvų klausimas, pradėjus miego mokymus, yra: ar mano vaikutis verks? 

Bet tai nėra tas klausimas, į kurį tėvai nori išgirsti atsakymą, kadangi vaikai verkia nuolatos. Jei vaikas neverktų, tai keltų didžiulį nerimą.

Ką jie iš tiesų nori sužinoti užduodami šį klausimą? Ogi – kaip ilgai mano vaikas verks, ir ar aš galėsiu jį nuraminti?

Kodėl tai aktualiausia tėvams? Savaime suprantama, niekas nenori girdėti verkiančio vaikučio, tačiau šiais laikais tėvai gauna daug klaidingos informacijos, kurioje teigiama, jog jei dėmesys vaikui nebus parodomas iš karto, kai jis tik pradeda verkti, tai gali jam pakenkti.

Tai ne visada buvo toks jautrus klausimas. Iki 1993 m. tėvams buvo priimtina palikti verkiantį vaikutį tam tikrą laiką, kai jis pabunda naktį, nes buvo žinoma, kad tai yra saugus, nors ir ne itin malonus reiškinys.

Tačiau 1993 m. daktarui W. Sears išleidus knygą „Baby book“, kurioje išdėstoma prieraišios tėvystės teorija, nauja tėvų karta ėmė remtis ta mintimi, jog tai ne tik neveiksminga (palikti verkti, net trumpam laikui), bet ir pažeidžia vaikučio smegenis. W. Sears citavo tyrimus, pagrindžiančius jo teiginį, tačiau šiuose tyrimuose buvo stebimi kūdikiai, kuriuos kankino pilvo diegliai ir tam tikra būklė, vadinama nuolatiniu verksmu – ir kurios abi yra toli nuo tikrovės apie kūdikiams leistiną natūralų kelių minučių verkimą.

Taigi šis ginčas trunka jau beveik 25 metus, o prieraišiosios tėvystės propaguotojai kaltina miego mokymų šalininkus sąmoningai apleidžiančius savo kūdikius dėl asmeninio patogumo.

Stebina ir tai, kad pediatrai ir mokslo bendruomenė nieko daugiau neįrodinėjo, kad patvirtintų ar paneigtų šį teiginį, atsižvelgiant į jo pasekmes vaikui. Jeigu, kaip teigiama, tokiu savo elgesiu darome neigiamą poveikį kūdikio smegenų veiklai, leisdami vaikučiui bent trumpam verkti, ar kiekvienas pasaulio tėvas/mama nepakeistų savo požiūrio, kad to išvengtų?

Viena iš priežasčių, kodėl W. Sears teiginiai nesukėlė greito ir plataus masto tyrimo, buvo ta, kad jie buvo itin klaidinantys. Jeilio tyrėjai pakomentavo vieną iš savo tyrimų, kuriuo rėmėsi W. Sears: „mūsų darbe buvo kalbama ne apie rutiną ar trumpalaikį stresą, bet apie piktnaudžiavimą ir nepriežiūrą. Tai neteisingas mūsų darbo citavimas, palaikant moksliškai nepagrįstą idėją“.

Kita pastaba buvo pažymėta net pačioje Jeilio tyrimo išvadoje: „motinos elgesys nedaro jokio poveikio kūdikio smegenų veiklai. Taigi, motinos staigus sureagavimas ar staigios reakcijos neparodymas kūdikiui verkiant nebuvo reikšmingas’’.

Tai rimti argumentai tiek pačiai W. Sears knygai, tiek jo pradėtam judėjimui, tačiau jo šalininkai ir toliau reikalaus įrodymų, jog tai nekenksminga.

Podoktorantė Anna Price, dirbanti karališkosios vaikų ligoninės sveikatos centre Melburne (Australija), dar 2012m. atliko išsamų tyrimą, kurio metu buvo stebima dviejų šimtų dvidešimt šešių vaikų grupė ir buvo įvertinama jų psichinė būklė, miegas, streso reguliavimas, vaiko ir tėvų santykiai, motinos sveikata ir auklėjimo stilius.

Praėjus penkeriems metams ji vėl stebėjo tas pačias šeimas, ar vaikai nepatyrė kokių nors šalutinių poveikių, apie kuriuos perspėjo daktaras W. Sears (trečdalis stebėtų šeimų savo vaikams taikė tam tikrus miego mokymus).

Rezultatas… nieko panašaus nepatyrė. Cituojant tyrimą: „nebuvo jokių įrodymų, kad būtų kokių nors skirtumų tarp miego mokymus taikiusių ir kontrolinių šeimų. Miego mokymo metodai neturi ryškių ilgalaikių padarinių vaiko psichikai“.

Tačiau kritikai ir toliau bando rasti skylių įrodymuose. ‘’Tyrimo imties dydis buvo per mažas’’ – tai dažniausias skundas ir nesvarbu, kokia tyrimo apimtis bebūtų. ‘’Mums reikia daugiau tyrimų’’ – dar vienas reikalavimas, viliantis, kad dar vieni tyrimai patvirtins jų poziciją.

2016 metų kovą, Amerikos pediatrai paskelbė dar vieną tyrimą, kuriame teigiama, jog miego mokymai yra ir efektyvūs, ir saugūs, tačiau tai nepakeitė daktaro W. Sears ar jo pasekėjų nuomonės.

Tai dar vienas įrodymas, kad naujagimių tėvai gali jaustis saugūs ir tikri, kad vaiko mokymas miegoti visą naktį yra svarbus, saugus ir naudingas visai Jūsų šeimai.

Turbūt yra vienas dalykas, dėl kurio tikrai sutiks visi: kad geras nakties miegas yra naudingas tiek motinai, tiek kūdikiui.

Taigi atsakymas yra: taip, miego mokymai yra saugūs. Pats miegas yra šlovingas, atjauninantis, ir naudingas Jums bei Jūsų kūdikiui ir visai šeimai. Skirdami dėmesį gerų vaiko miego įpročių formavimui, galėsite jaustis gerai ir tai yra mokymas, kuris Jums atsipirks su kaupu.

Trumpai tariant, Jūsų kūdikis ir Jūs galėsite miegoti ramiai, žinodami, kad priėmėte teisingą sprendimą.