Kodėl aš nerekomenduoju Montessori lovų (bent jau per anksti)

Jei šiuo metu svarstote apie Montessori lovą – Jūs tikrai ne vieni. Tai viena dažniausių temų, apie kurią man rašo ir klausia tėveliai. Ir aš labai gerai suprantu, kodėl. Internete išties pilna gražių vaizdų: mažylis pabunda, pats išlipa iš lovos, ramiai žaidžia, tyrinėja aplinką. Atrodo kaip svajonė – savarankiškas, laisvas, ramus vaikas.

Tačiau realybėje, dirbant su šeimomis, labai dažnai matau visai kitą pusę. Ir jei Jūsų tikslas yra ne tik graži idėja, bet ir tikrai geras miegas – verta į šį sprendimą pažiūrėti šiek tiek giliau.

Ar Jūsų mažylis yra tam pasiruošęs?

Pirmiausia, reikia suprasti vieną labai svarbų dalyką – mažas vaikas dar neturi gebėjimo kontroliuoti savo impulsų. Jis negali „pasirinkti“ pasilikti lovoje, jei pabunda naktį. Jo smegenys dar nėra tam pasiruošusios. Jei vaikas atsibunda, jis nepagalvoja, kad reikia apsiversti ir toliau miegoti. Jis keliasi, eina, ieško Jūsų, tyrinėja aplinką. Tai nėra blogas elgesys – tai yra visiškai normalus raidos etapas.

Būtent dėl to lovytė su grotelėmis šiuo laikotarpiu yra ne apribojimas, o pagalba. Ji sukuria aiškią, fizinę ribą, kuri atitinka Jūsų vaiko gebėjimus. Tai padeda jam išbūti savo miego erdvėje ir išmokti prabudus užmigti pačiam.

Jūsų „naktinio klajotojo“ saugumas 

Kitas labai svarbus aspektas – saugumas. Kai vaikas miega Montessori lovoje, jis gali laisvai judėti po kambarį ar net išeiti iš jo. Ir nors atrodo, kad viskas saugu, naktį situacijos keičiasi. Daiktai ar baldai, kurie dieną nekelia problemų, gali tapti rizika. Tėvai dažnai to net nesitiki, kol nesusiduria.

Uždarytos durys = naujos baimės

Kad tai suvaldytų, tėvai neretai pradeda uždarinėti duris. Kartais net jas užrakina. Ir čia atsiranda kita problema – emocinė. Apie 1,5–3-iuosius vaiko metus jam labai stipriai vystosi vaizduotė, atsiranda įvairios baimės, ypač tamsos ir atsiskyrimo. Uždarytos durys gali kelti daug daugiau streso nei pati lovytė su grotelėmis. Vaikas jaučiasi ne saugiai, o priešingai – atskirtas.

Lovytė = saugi ir mylima erdvė

Labai dažnai girdžiu mitą, kad lovytė „riboja“. Tačiau realybėje viskas dažnai yra priešingai. Kai vaikas išmoksta užmigti savarankiškai, lovytė tampa jo saugia vieta. Vieta, kur jis ilsisi, kur jaučiasi ramus, kur jam viskas pažįstama. Net ir patys tėvai nustemba, kai vaikas noriai eina į lovytę ir ten jaučiasi gerai.

Montessori lovytė gali pabloginti mažylio miegą

Tuo tarpu per anksti perėjus prie Montessori lovos, dažnai prasideda visiškai kitoks scenarijus. Vaikas lipa iš lovos vėl ir vėl, o tėvai jį grąžina dešimtis kartų. Kartais vienas iš tėvų tiesiog lieka gulėti šalia, nes kitaip vaikas neužmiega. Net ir tie vaikai, kurie anksčiau miegojo gerai, gali pradėti keltis naktimis ir ateiti į tėvų lovą.

Ir svarbiausia – tai nėra tėvų klaida. Tai tiesiog neatitikimas tarp to, ko tikitės iš vaiko, ir to, ką jis realiai gali, kam yra pasiruošęs.

Ar tai reiškia, kad Montessori lovos yra blogos? Tikrai ne. Jos gali puikiai veikti, bet tada, kai vaikas jau yra pasiruošęs. Dažniausiai tai būna apie trečiuosius metus ar vėliau, kai vaikas geba laikytis ribų, supranta susitarimus ir jau moka užmigti savarankiškai.

Iki tol lovytė nėra kliūtis. Ji yra pagalba. Ji padeda vaikui išmokti miego įgūdžių, kurie vėliau leis jam jaustis saugiai ir bet kokioje kitoje miego aplinkoje.

Kartais sprendimai, kurie atrodo gražiausi ar „teisingiausi“ teoriškai, nebūtinai yra tinkamiausi konkrečiame etape. O geras miegas – tai ne apie idealias nuotraukas. Tai apie ramias naktis, pailsėjusius tėvus ir vaiką, kuris jaučiasi saugus.

Visgi svarstote apie tokį sprendimą ir savo mažylio kambaryje, bet nesate tikri ar tam tinkamas laikas? Susisiekite ir mielai aptarsime Jūsų asmeninę situaciją ir rasime visai šeimai tinkamiausią sprendimą.